Kiekvieną kartą tyliai žvelgdama į šėšėliuotą vakarą laužydavau galvą kas aš esu? Gal esu tik dulkelė - viena iš tūkstančio kitų? Gal esu tik žvyro gabalėlis visagalėse rankose?
Svarstau ko reikia, kad neprastumėm savojo aš.
Tą minutę kai beveik suprantu, mane palaužia tirštas lyg rūkas miegas.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą