Tuštuma

Žmogus yra tuščia asmenybė gyvenanti prisiminimais.

Tik prisiminimai žmogu moko gyventi.

Kai juos prarandi tu prarandi viską, jausmus ir tai kas tau artima, lieki sugniužias ir tuščias.

Išsilaisvinti

Kai muzika pasiekia kojas, taisyklių galima ir nepaisyti. Kai kovoji už būtį, kai nori gyventi, o ne egzistuoti, taisyklės taip pat lieka nuošalyje. Kai esi šalia žmogaus, kuris tau sukelia nuoširdžiausius ir gražiausius jausmus ir leidžia pasijausti nuostabiai, net negalvoji apie taisykles kažkokias.

Net kare jų nėra. Net sapnuose ar svajonėse.

Jos tam, kad jas laužyti, manipuliuoti. Jos man nereikalingos. Jokių taisyklių mano abstrakčiame gyvenime. Jokių.

Gyvenu, kad gyvenčiau, o ne egzistuočiau. Gyvenu, kad mylėčiau, kad džiaugčiausi savo gyvenimu. Gyvenu ir kaifuoju nuo gyvenimo.

Taisyklės tik ten, kur pančiai reikalingi, ten, kur nereikia chaoso, o mano gyvenime visad jo yra. Visad jis bus reikalingas man. Visada.

Žinai kas ten už 1,8 kilometro į viršų?

*Gyvenimas . . .

*Kas tai ?? Sakykit ka norit, bet man tai tik žaidimas. Žaidimas kuriame už viską mokame. Atrodo nieko nepadarome blogo, bet vistiek mokame. Atrodo gyvenime viskas puiku, esam laimingi, džiaugiamės, šypsomės, laukiam rytojaus lyg naujos galimybės rasti gyvenime ką nors dar naustabaus. Bet. . .

Galiausia baigias visi tie džiaugsmai, nebėra* visų tų nesamonių kurios tiekė tiek daug laimės. Nebelieko nieko, netekom tikslo. Atrodo šiandien nusisuko net Dievas, kaip ir visi tie žmonės kuriuos laikiau bragiais ir jais tikėjau. . . Meluoju, aš vis dar jai tikiu. Kaip Svaras sakė:

"Neleisk, kad tavo tamsa atsuktų tave prieš draugą
Ramiai - jis vis dar tavo nugarą saugo"

Taip, aš jų nugaras dar saugau, nes tikiu, kad tai ką vadinu draugais , atsisuks ankščiau ar vėliau atgal. . .

Lauksiu. . .

Bet. . .

Betkuriuo atveju šis laukimas neturint jokio tikslo ir tiesiog gyvenimas tam, kad gyventum žudo. Ir kuo toliau, tuo labiau. . .

* O baisiausiai traukia ten 1,8 kilometro į viršų žodžiai, kurie kažkada turėjo prasmę, dabar tai tiesiog mėlino rašalo vingiai ant balto popieriaus. . .

Kas aš?*

Kiekvieną kartą tyliai žvelgdama į šėšėliuotą vakarą laužydavau galvą kas aš esu? Gal esu tik dulkelė - viena iš tūkstančio kitų? Gal esu tik žvyro gabalėlis visagalėse rankose?
Svarstau ko reikia, kad neprastumėm savojo aš.
Tą minutę kai beveik suprantu, mane palaužia tirštas lyg rūkas miegas.*

Per daug akmenų mūsų kelyje.

Atslinko vakaras, net nepastebėjau dienos šviesos. Ramuma. Lyg tos dienos ir nebuvo. Lyg šiandien yra vakar, o ryt bus šiandien. Keista diena. Keista aš. Per rami, per niūri. Barbenu pirštais į medieną, kartu su lietaus ritmu, kuris atsimuša į langą. Akys tuščios ir neblizgios, kokios dažniausiai nebūna. Neturiu sau vietos. Per daug minčių nori veržtis lauk, bet jos nerišlios, pasimetusios kaip ir pati aš.

Artumo. Šilumos. Juodos kavos. Ir Tavęs šalia!!!

Priprast spėjau, nors atrodo nebuvo kaip. Bet pripratau. Ir jau pradėjau gyventi Tavim. Su troškimu. Su norais. Siekiais. Bet per daug akmenų mūsų kelyje. O juos patraukti tik Tu gali.
Ar tai padarysi dėl manęs?

Skubu.

Skubu Tau šiandien pasakyt :

*kaip Tave myliu,nes nežinau ar rytoj išdrįsiu;
*kaip noriu Tave apkabint,nes nežinau arrytoj galėsiu;
*kaip pasiilgstu Tavęs,nes nežinau arrytoj Tu mane suprasi;
*kaip noriu,kad visada būtum šalia,nes nežinau ar rytoj norėsiu.

Ba ba.

Mes tai vadiname 'kančia'. Dievas tai vadina 'man reikia Tavęs' .